Darbo laikas

Budėjimo laikas

KLAUSIMAS:

Ar pareigūno vykimas į tarnybos vietą, iš kurios tarnybiniu automobiliu bus vykstama į gaisro vietą vykdyti tarnybinių funkcijų, ne tarnybiniu automobiliu pareigūno pasyvaus budėjimo metu turėtų būti apskaitomas kaip faktiškai dirbtas laikas; jei taip, kokiu kriterijumi vykimas į tarnybos vietą asmeniniu automobiliu pasyvaus budėjimo metu, t. y. pareigūno poilsio metu, yra atribojamas nuo vykimo į tarnybos vietą asmeniniu automobiliu pareigūno poilsio metu?

ATSAKYMAS:

Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 6 straipsnio 3 dalį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti įstatymai pareigūnams taikomi tiek, kiek jų tarnybos santykiai ir socialinės garantijos nereglamentuoti Statute, kituose statutinių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

Statuto 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūno budėjimo statutinėje įstaigoje laikas prilyginamas darbo laikui, o pareigūno budėjimo namuose ar pareigūno pasirinktoje ir iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje laikas į darbo laiką neįskaičiuojamas. Tačiau Statute nėra nustatyta, koks laikas yra laikomas darbo laiku ir kokie laikotarpiai įtraukiami į darbo laiką, todėl šiuo aspektu pareigūnams taikytinos DK 111 straipsnio nuostatos, pagal kurias darbo laikas - bet koks laikas, kuriuo darbuotojas yra darbdavio žinioje ar atlieka pareigas pagal darbo sutartį.

VDI konsultacijoje nurodė:

„ <...> laikas, kai darbuotojas pasyviai budi namie (ar kitoje vietoje, kuri nėra darbovietė) laikomas poilsio laiku, o laikas, kada pasyviai budintis namie darbuotojas gavęs iškvietimą turi reaguoti bei vykdyti darbdavio nurodymus, vykti į iškvietimą, laikytinas darbo laiku. Iškilus būtinybei, kad darbuotojas, pasyviai budintis namie, atliktų savo darbo funkciją, jo kelionės iš namų  iki darbo funkcijos atlikimo vietos laikas turėtų būti laikomas darbo laiku. Teikiame nuomonę, kad paklausime nurodytu atveju darbuotojo, kuris pasyviai budi namie (DK 118 straipsnio 4 dalis), kelionės iš namų (ar kitos ne darbovietėje esančios vietos) laikas iki artimiausio įstaigos padalinio (iš kurio tarnybiniu transportu bus vykstama į įvykio vietą) bei laikas vykstant atgal turėtų būti apskaitomas kaip darbo laikas.

Paaiškiname, kad DK 118 straipsnio 4 dalies formuluotė „faktiškai atliktų veiksmų laikas“ apima ne tik faktinį darbo sutartyje sulygtos darbo funkcijos atlikimo laiką (ne tik faktinį darbą), bet ir visus kitus veiksmus, kuriuos darbuotojas, gavęs iškvietimą, turi atlikti (taip pat ir jo kelionę iki darbo funkcijos atlikimo vietos, tiek asmeniniu, tiek darbdavio transportu).

Tiek pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, tiek pagal Lietuvos teismų išaiškinimus nėra tarpinės kategorijos tarp darbo laiko ir poilsio laiko. Darbuotojo, kuris yra paskirtas pasyviai budėti namie, laikas, kai jis budi, laikomas arba poilsio laiku (buvimas ne darbovietėje leidžiant laiką savo nuožiūra, tenkinant asmeninius ar socialinius interesus, tačiau esant pasirengusiam, gavus iškvietimą, atlikti tam tikrus veiksmus) arba darbo laiku (faktinių veiksmų atlikimo laikas), trečio varianto nėra. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2023 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-684/2023 (toliau – Nutartis)), sąvoka „darbo laikas“ apima laikotarpius, kai darbuotojui nustatyti apribojimai yra tokie, kad objektyviai ir labai smarkiai paveikia jo galimybę šiais laikotarpiais laisvai valdyti laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų, ir skirti tą laiką savo interesams (Nutarties 42 punktas). Pagrindiniai kriterijai, leidžiantys atriboti darbo laiką nuo poilsio laiko, yra darbuotojui taikomų apribojimų ir suvaržymų intensyvumas, jų poveikio darbuotojo asmeniniams ir socialiniams interesams stiprumas (Nutarties 46 punktas).

Darbuotojo kelionė į darbą jo darbo dieną pagal jam nustatytą grafiką nėra tapatu jo kelionei iš namų į darbo funkcijos atlikimo vietą, kai jis iškviečiamas pasyvaus budėjimo namie metu. Kai darbuotojas, kuris tuo metu nėra paskirtas pasyviai budėti namie, vyksta į darbą pagal savo darbo grafiką, jis iš anksto žino, kuriomis dienomis ir kuriuo laiku jis vyks į darbą. Kai darbuotojas, pasyviai budintis namie, gauna iškvietimą, jis iš anksto nežino, ar pasyvaus budėjimo namie metu (t. y. jo poilsio laiku) bus tokių iškvietimų, kiek jų bus ir kuriuo laiku jie bus. Pažymėtina, kad darbo laiku laikomas ne tik laikas, kai darbuotojas atlieka savo pareigas pagal darbo sutartį, bet ir laikas, kai darbuotojas yra darbdavio žinioje (DK 111 straipsnio 1 dalis). Gavęs iškvietimą, pasyviai budintis namie darbuotojas yra darbdavio žinioje, nes jis turi reaguoti, vykdyti darbdavio nurodymus ir nebegali šio laiko panaudoti asmeninių ar socialinių interesų tenkinimui, t. y. nebegali šiuo laiku laisvai disponuoti. <...>“

Manytina, kad VDI konsultacijoje pateiktas išaiškinimas ir nurodyta teismų praktika yra reikšmingi ir į juos statutinės įstaigos turėtų atsižvelgti spręsdamos klausimą dėl vykimo į darbo funkcijos atlikimo vietą, kai pareigūnas iškviečiamas pasyvaus budėjimo namie metu, laiko įtraukimo į pareigūnų darbo laiką.

Atsižvelgiant į praktikoje galinčius iškilti klausimus, kaip objektyviai ir teisingai įvertinti ar apskaičiuoti pareigūnų vykimo iš budėjimo namuose iki tarnybos vietos ir atgal laiką, manytina, kad tai galėtų būti nustatyta statutinės įstaigos vidiniuose teisės aktuose arba kolektyvinėje sutartyje.

Viršvalandinis darbas

KLAUSIMAS:

Įstaigoje dalis pareigūnų dirba pagal suminę darbo laiko apskaitą, kiti įprastu darbo grafiku (40 val. per savaitę); per metus leidžiama išdirbti ne daugiau kaip 180 val. viršvalandžių; įstaigoje yra didelis darbuotojų trūkumas, todėl pareigūnai kviečiami dirbti per savo poilsio dienas (savo sutikimu), kuris apmokamas tą patį mėnesį dvigubu tarifu, nelaukiant apskaitinio laikotarpio pabaigos. Ar laikas, dirbtas poilsio dienomis, įtraukiamas į bendrą 180 val. skaičių kartu su kitais susidariusiais viršvalandžiais? Ar esant ypatingai situacijai viršvalandžių skaičius per metus gali viršyti 180 val.?

ATSAKYMAS:

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (Įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2024-01-01) (toliau – Statutas) 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti įstatymai pareigūnams taikomi tiek, kiek jų tarnybos santykiai ir socialinės garantijos nereglamentuoti Statute, kituose statutinių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

Pagal Statuto 48 straipsnio 3 dalį, pareigūnų, dirbančių pagal suminę darbo laiko apskaitą, viršvalandžiais laikomas laikas, kurį šie pareigūnai faktiškai dirba viršydami darbo grafike nustatytą darbo dienos (pamainos) trukmę arba viso apskaitinio laikotarpio bendrą darbo laiko normą.

Statute nenustatyta, koks kitų pareigūnų, kuriems netaikoma suminė darbo laiko apskaita, darbo laikas laikomas viršvalandžiais, todėl, atsižvelgus į Statuto 6 straipsnio 3 dalį, šiuo aspektu turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso normomis. Darbo kodekso 119 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viršvalandžiai – laikas, kada darbuotojas faktiškai dirba viršydamas darbo laiko režimo jam nustatytą darbo dienos (pamainos) ar apskaitinio laikotarpio bendrą darbo laiko trukmę.

Kaip savo rašte nurodo VDI Darbo teisės skyriaus specialistai, tuo atveju, jeigu pareigūnas faktiškai dirba savo poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, ir dėl to būtų viršijama apskaitinio laikotarpio bendra darbo laiko trukmė, tokiu atveju šis laikas turėtų būti laikomas viršvalandiniu. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad tais atvejais, kai pareigūnas dirba savo poilsio dieną, tačiau neviršijama darbo dienos (pamainos) ir apskaitinio laikotarpio bendra darbo laiko trukmė, pareigūno darbas jo poilsio dieną nelaikomas viršvalandiniu.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Statuto 48 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra nustatytas maksimalus galimas pareigūnų darbo laikas kartu su viršvalandžiais. Be to, to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Statuto 49 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktuose nustatytais atvejais gali būti nukrypta nuo šioje dalyje nustatytų apribojimų darbo laiko trukmei. Atsižvelgus į tai ir vadovaujantis Statuto 6 straipsnio 3 dalimi, Darbo kodekse nustatytas maksimalus viršvalandžių skaičius (180 val.) per metus pareigūnams yra netaikomas.